Savaitę praleidau reanimacijoje. Šeima ir draugai gyveno visiškoje nežinioje, nežinodami, kas manęs laukia. Kai pagaliau pabudau ir pradėjau pats kvėpuoti, artimųjų lankymas ir jų švelnūs juokeliai padėjo priimti gydytojų žinias, kurios buvo labai sunkios.

Diagnozė trenkė kaip žaibas: 4–6 kaklo slankstelių diskų trauminiai plyšimai, 5-ojo slankstelio skeveldrinis lūžis, pilnas paralyžius ir jokios vilties vėl valdyti savo kūną. Prognozės: speciali lova, neįgaliojo vežimėlis, nuolatinė 24 valandų slauga, infekcijos ir komplikacijos… Gydytojai nedavė jokios vilties, kad vaikščiosiu ar judėsiu pilnavertiškai. Tai buvo realybė, kurią turėjome priimti visi – tiek aš, ir mano artimieji.

Tačiau aš nepasidaviau. Dirbau su savimi tiek, kiek leido kūnas ir protas. Dar prieš atvykdamas į Palangos reabilitacinę ligoninę jau galėjau pakelti rankas, šiek tiek pajudinti kojas. Ar tai ne stebuklas? Šiandien esu sau be galo dėkingas, kad visada buvau sportiškas ir rūpinausi savo kūnu – tai tapo mano didžiausiu sąjungininku.

Reabilitacijoje supratau, kad viskas vyksta daug lėčiau. Savaitę mokėmės vien tik sėdėti. Pradžioje negalėjau išsilaikyti net kelias sekundes – sukosi galva, pykino, silpnėjo kūnas. Vis dar kamuoja infekcijos, temperatūra, ir kartais dėl to negaliu treniruotis. Bet aš žinau: tai yra kelio dalis.

Kelias bus ilgas, labai ilgas. Ir suprantu, kad valstybės skirta reabilitacija – nors ir svarbi – manęs ant kojų nepastatys. Todėl kartu su artimaisiais ieškome galimybių užsienyje, domimės reabilitacijos centrais kitose šalyse. Aš nenoriu ir negaliu sustoti.

Kiekvienas mažas judesys, kiekvienas sunkiai iškovotas milimetras – tai mano kelias atgal į gyvenimą. Ir aš juo eisiu iki galo.